Žiemos daina (H. Radauskas)

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,
Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais
Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais,
Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.

Kaip galėčiau jums padėti šiame atsitraukime? ("Will I be help to you in this retreat?" iš Anthony de Mello "Awareness")

Manote aš ruošiuosi kam nors padėti? Ne! Ak, šimtąkart ne! Nesitikėkite, kad galiu kažkam padėti. Aš savo ruožtu, tikiuosi niekam nepakenkti. Jei esi sužeistas, pats tai padarei; jei jauti, kad gavai pagalbą, pats tai padarei. Tu išties tai padarei! Manai, kad žmonės tau padeda? Ne. Manai, žmonės tave palaiko? Ne. Turėjau moterį vienoje grupėje, kuriai kartą teko vadovauti. Ji buvo religinga vienuolė. Ji man pasakė: "Aš nesijaučiu palaikoma savo vyresniosios". Paklausiau: "Ką Jūs turite galvoje?" O ji atsakė: "Na, mano vyresnioji, taipogi visos provincijos vyresnioji, niekada nepasirodo tame noviciate, kur atlieku savo pareigas, niekada. Ji niekad nepasako pagiriančio žodžio." Aš pasiūliau: "Gerai, surenkime vaidinimą. Įsivaizduokite, kad pažįstu jūsų provincijos vyresniąją. Įsivaizduokite, kad tiksliai žinau, ką ji apie jus galvoja. Taigi aš jums sakau (vaidindamas vyresniosios rolę) "Žinai, Marija, priežastis dėl ko aš neateinu į tą vietą, kur tu darbuojiesi, yra ta, jog tai vienintelė vieta, kurioje nėra problemų. Žinau, kad atlieki pareigas, taigi viskas tvarkoje." Kaip tu jautiesi dabar?" Ji atsakė: "Jaučiuosi puikiai". Tuomet pasakiau jai: "Gerai, ar galėtum dabar išeiti iš kambario minutei ar dviems. Tai užduoties dalis." Ji taip ir padarė. Kol ji buvo išėjusi, aš pasakiau likusiems grupės nariams: "Sutariam, kad aš vis dar provincijos vyresnioji. Marija yra blogiausia noviciato vadovė, kokią tik turėjau provincijos istorijoje. Priežastis, dėl ko aš neinu į tą noviciatą yra ta, kad aš negaliu matyti, iki ko ji nuėjo. Tai tiesiog baisu. Tačiau, jei pasakysiu jai tiesą, tai tiesiog dar labiau nuliūdins noviciates. Mes rengiamės priimti kitą žmogų į jos vietą metų ar dviejų bėgyje; šiuo metu jį apmokome. Tuo tarpu, maniau verčiau pasakyti šiuos gražius žodžius, kad dirbtų toliau. Ką jūs manote?" Visi atsakė: "Ką gi, tai vienintelis kelias, tinkantis šiomis aplinkybėmis." Tada pakviečiau Mariją grįžti ir paklausiau ar ji vis dar jaučiasi puikiai. "O taip", atsakė ji. Vargšė Marija! Ji galvojo, kad yra palaikoma, kai tokia nebuvo. Esmė yra ta, kad daugumą jausmų ir minčių mes prisikuriame savo galvoje, neišskiriant ir to, kad kiti mums padeda.
Manote, kad padedate žmonėms todėl, kad mylite juos? Ką gi, turiu jums naujieną. Jūs niekada nieko nemylite. Jūs tiesiog įsimylėje savo išankstinę, optimistinę idėją apie tą asmenį. Pamąstykite minutėlę apie tai: Jūs niekada nieko neįsimylite, jūs įsimylite išankstinę nuostatą apie tą asmenį. Ar ne taip Jūs nustojate mylėti? Jūsų idėja pasikeičia, ar ne? "Kaip tu galėjai mane nuvilti, kai aš taip tavimi pasitikėjau?" sakote kažkam. Ar tikrai pasitikėjote? Jūs niekad niekuo nepasitikėjote. Pamirškite tai! Tai dalis visuomenės smegenų plovimo. Jūs niekad niekuo nepasitikite. Jūs pasitikite tik savo nuomone apie tą žmogų. Tai ko gi Jūs skundžiatės? Faktas yra tas, kad Jūs nemėgstate sakyti: "Mano nuomonė buvo neteisinga". Tai nepaglosto savimeilės, ar ne? Todėl verčiau sakote: "Tu mane nuvylei".
Todėl taip ir yra, kad žmonės nemėgsta augti, žmonės iš tiesų nenori keistis, žmonės iš tiesų nenori būti laimingi. Kaip kad kažkas man labai išmintingai pasakė: "Nesistenk padaryti jų laimingais, prisidarysi sau bėdos. Nesistenk kiaulės išmokyti dainuoti; iššvaistysi savo laiką ir suerzinsi kiaulę." Kaip kad verslininkas, kuris nueina į barą, atsisėda ir pamato bičiulį, kurio ausyje bananas. Jis galvoja, "kažin, ar turėčiau jam tai sakyti, tai ne mano reikalas." Tačiau mintis jam neduoda ramybės. Taigi po vieno kito stiklo, jis pasako bičiuliui: "Atsiprašau, Jūsų ausyje bananas." Draugas atsako: "Ką?" Verslininkas pakartoja: "Jūsų ausyje bananas". Bičiulis vėl sako: "Kaip sakote?" "Jūsų ausyje bananas!" surinka verslininkas. "Kalbėkite garsiau", sako draugas, "mano ausyje bananas!"
Taigi, tai beviltiška. "Pasiduok, pasiduok, pasiduok", sakau sau. Pasakyk, ką turi pasakyti, ir atsitrauk. Ir jeigu jie gaus naudos, puiku, jeigu ne, blogai!

Я и плакала и каялась... (A. Achmatova )

Я и плакала и каялась,
Хоть бы с неба грянул гром!
Сердце темное измаялось
В нежилом дому твоем.
Боль я знаю нестерпимую,
Стыд обратного пути...
Страшно, страшно к нелюбимому,
Страшно к тихому войти.
А склонюсь к нему нарядная,
Ожерельями звеня, -
Только спросит: «Ненаглядная!
Где молилась за меня?»
1911

Pabudimas ("On Waking up" iš Anthony de Mello "Awareness")

Dvasingumas - tai pabudimas. Daugelis žmonių yra užmigę, net jei jie to nežino. Jie gimsta miegodami, gyvena miegodami, tuokiasi sapne, gimdo vaikus sapne ir miršta, taip ir neatsibudę. Jie niekad nesupras žavesio ir grožio to, ką mes vadiname žmogiškąja egzistencija. Žinote, jog visi mistikai - katalikų, krikščionių, nekrikščionių, nesvarbu kokia jų teologija, nesvarbu kokia jų religija - yra vieningi dėl vieno: viskas yra taip, kaip turi būti, viskas yra gera. Net jei aplink vieni nemalonumai, viskas yra gera. Keistas paradoksas, žinoma. Tačiau blogiausia, kad dauguma žmonių niekad nepamatys, jog viskas yra gera, nes jie miega. Jie sapnuoja košmarą.
Praeitais metais per ispanų televiziją išgirdau istoriją apie vyrą, kuris beldžiasi į savo sūnaus duris. "Džeimai", sako jis, "kelkis!" Džeimas atsako: "Nenoriu keltis" Tėvas šaukia: "Kelkis, tu turi eiti į mokyklą." "Aš nenoriu eiti į mokyklą." "Kodėl?", - klausia tėvas. "Yra trys priežastys", atsako Džeimas, - "Pirmoji - tai šitaip nuobodu, antroji - vaikai prie manęs įkyriai kimba, trečioji - aš nekenčiu mokyklos". Tuomet tėvas atsako: "Ką gi, pateiksiu tau tris priežastis, dėl kurių tu turi eiti į mokyklą. Pirmoji, - kadangi tai tavo pareiga, antroji - kadangi tau keturiasdešimt penkeri metai ir trečioji - kadangi tu esi mokyklos direktorius." Pabuskite! Pabuskite! Jūs jau esate suaugę. Jūs per dideli tam, kad miegotumėte. Pabuskite! Nustokite žaisti su savo žaislais.
Dauguma žmonių sako, kad nori išeiti iš darželio, bet netikėkite jais. Netikėkite jais! Viskas, ko jie nori yra pataisyti savo sulūžusius žaislus. "Grąžinkite mano žmoną. Grąžinkite mano darbą. Grąžinkite mano pinigus. Grąžinkite mano reputaciją, mano sėkmę." Jie nori, kad jų žaislai būtų padėti į kitą vietą. Tai viskas. Net geriausias psichologas jums pasakys, kad žmonės iš tiesų nenori būti pagydyti. Viskas, ko jie nori, yra paguoda; gydymas skausmingas.
Nubudimas nėra malonus, žinia. Tau miela ir patogu lovoje. Erzina, kai reikia nubusti. Štai kodėl išmintingas guru nesistengs budinti žmonių. Tikiuosi šioje vietoje būsiu išmintingas ir nesistengsiu kiek įmanydamas jūsų žadinti, jei miegate. Tai ne mano reikalas, nepaisant to, kad aš kartoju jums "Pabuskite!" Mano reikalas - atlikti savo darbą, sušokti savo šokį. Jei gausite iš to naudos, - puiku; jei ne - labai blogai! Kaip sako arabai: "Lietaus prigimtis yra ta pati, tačiau jis priverčia augti tiek dagius pelkėje, tiek gėles sode."

Iš R. Tagorės ciklo "Paklydę paukščiai"

VII.
Smėlis tavo kely prašo tavo dainos
Ir tavo judesio šokantis vanduo.
Ar pakeisi jų raišumo naštą?

XXIII.
„Mes, šiugždantys lapai,
savo balsu atsiliepią audrom,
bet kas tu, tokia tyli?“
„Aš tik gėlė“.

XXVIII.
O Groži, surask save meilėje,
Ne veidrodžio meilikavime.

XLII.
Jūs šypsojotės ir kalbėjot man niekus,
Ir aš jutau,
Lyg to būčiau laukęs ilgai.

Nakties tyla (pagal P. Coelho "Stories for Parents")

Sufi mokytojas ir jo mokinys keliavo Afrikos dykuma. Kai atslinko naktis, jie ištempė savo palapines ir atsigulo pailsėti. - Kaip tylu! - tarė mokinys. - Niekada nesakyk "Kaip tylu", - atsakė mokytojas. - Verčiau sakyk: "Aš nemoku girdėti gamtos".