iš K. Džibrano "Pranašas"

Apie gėrį galiu kalbėti, bet ne apie blogį.
Nes argi blogis - tai ne alkio ir troškulio kankinamas gėris?
Iš tiesų, kai gėris alkanas, jis ieško maisto netgi tamsiuose urvuose, o ištroškęs geria net padvisusį vandenį.

Jūs geri, kai esat santarvėje su savimi.
Bet ir kai nesat santarvėje su savimi, jūs nesat blogi.
Nes padalintas namas - ne vagių guolis; tai tik padalintas namas.
Ir laivas be vairo gali tuščiai klaidžioti tarp pavojingų uolų ir vis dėlto nenuskęsti.

Jūs geri, kai stengiatės duoti nuo širdies.
Tačiau jūs nesat blogi, kai ieškote sau naudos.
Nes kai siekiat pasipelnyti, jūs - tik šaknis, besikabinanti į žemę ir žindanti jos krūtinę.
Aišku, vaisius negali pasakyti šakniai, “Būk kaip ir aš - prisirpus ir sultinga ir visad tiekianti iš savo pertekliaus”.
Nes vaisiui duoti - poreikis, kaip gauti - šaknies poreikis.

Jūs geri, kai kalbate visiškai pabudę,
Bet nesat blogi, kai miegate, o jūsų liežuvis tuščiai mala.
Netgi mikčiojimas gali sustiprinti silpną liežuvį.

Jūs geri, kai tvirtai ir drąsiai žengiate į tikslą.
Bet nesat blogi ir tada, kai šlubčiojate link jo.
Netgi šlubčiojantys juda pirmyn.
Tačiau jūs, stiprieji, neapsimeskit raišais prieš šlubį, laikydami tai gerumu.

Jūs geri atvejų atvejais, bet nesat blogi ir tada, kai nesat geri,
Jūs tik gaištat ir tingit.
Gaila, kad elnias negali išmokyt vėžlių vikrumo.

Didžiojo Aš ilgesys ir yra jūsų gerumas: ir šis ilgesys glūdi kiekviename iš jūsų.
Tačiau vienuose jis - galingas srautas, kuris veržiasi jūron ir neša pakalnių paslaptis bei miško dainas.
O kituose jis - sekus upelis, kuris nyksta savo vingiuose bei kilpose ir išdžiūsta prieš pasiekdamas jūros krantą.
Bet stipriai trokštantis tegu nesako menkai trokštančiam, “Kodėl tu delsi ir svyruoji?”
Nes tikrai geras žmogus nepaklaus nuogo, “Kur tavo drabužiai?” ir nepaklaus benamio, “Kas atsitiko tavo namams?”