Atostogos man siejasi su sugebėjimu būti neprisirišusiam prie savo darbo. Man atrodo, kad svarbiausia yra mokėti nieko neveikti. Tai yra pakankamai sudėtinga. Tam, kad vasarą atsisėsčiau kavinėje ir žiūrėčiau į kitus žmones 3-4 valandas (kitaip sakant, nieko neveikčiau), man prireikia dešimties dienų pasirengimo. Tada aš jau galiu atsipalaiduoti, pajusti palaimą, išsilaisvinti nuo streso. Tik tada man prasideda tikros atostogos.
Manau, kad dauguma Lietuvos žmonių yra užkietėję darboholikai. Jie ‒ tikri ligoniai, jie patys nesugeba ištrūkti nuo savo priklausomybės darbui, jie neturi tam valios ir sugebėjimų, taigi jiems reikia psichologinės pagalbos, kitaip tariant, draugų ir kolegų, kurie juos atpalaiduotų.
...lietuviai yra darboholikai ir niekada jos nepatiria. Dirba dirba, o po to klausia savęs: „Vardan ko aš visa tai dariau“? Reikalas tas, kad dvasios palaima ateina ne tuo metu, kai specialiai dirbama, o tada, kai mėgaujamasi dvasios kūriniais. Sakoma: būkime dvasingi. Parodykite man Lietuvoje žmonių, kurie turi laiko, galimybių ir moka mėgautis dvasios produktais nieko neveikdami. Ar jūs rastumėte poetą, kuris tris dienas nieko neveikdamas klausytų poezijos? Gal ir yra vienas kitas toks…
Tas, kas suvokia laisvę kaip suprastą būtinybę, yra vergas par excellence, o tas, kuris atostogų metu dirba kitus darbus, niekada nežinojo, kas yra atostogos ir atsipalaidavimas, neprisirišimas, neįpareigotas džiaugsmas ir neįpareigotas buvimas. Toks žmogus neturi teisės kritikuoti tų, kurie yra nepriklausomi ir nieko neveikia. Tai – ypatingas menas.
www.bernardinai.lt
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą