iš Liutauro Degėsio poezijos

KKK (Kelias kuris kartyn)

Vėl be tikslo
iš naujo
Lengvas
kad vos girdi
Salsvas
sūrus lyg kraujas
Laikas
širdyn girtyn
Tuščia
ir vėl pilka
Žiema
tu taip arti
Žiema
tavęs taip ilgu
Kelio
kuris kartyn


Ruduo. Adleris

Atsigręžkite, skrendantys, iškeliaujantys, stokite,
Pamojuokite verkiantiems, mums visiems pamojuokite,
Pavėlavusiems liūdintiems, stotyse susigūžusiems,
Pamojuokite snaudžiantiems, išsiilgusiems, laukiantiems,
Pamojuokite tolstantiems, nepaliaujamai kramtantiems,
Nelabai apsirengusiems, pamojuokite krentantiems,
Pasiliekantiems tylintiems, užmirštiems, nusivylusiems,
Pamojuokite kylantiems, nemylėtiems, o mylintiems!


Ak kaip gaila

Kupini nenusakomo nerimo,
Lyg žalsvi papūgėliai narvelyje,
Jūs ir patys lyg paukščiai gyvenate
Tam pačiam nužydėjusiam medyje.

Vakare sparnelius iškedenate,
Lesalėlio patrupinus - čiulbate,
Jūsų mostų grakštumas nustebina,
Jūsų plunksnų gražumas apstulbina.

Ak, kaip gaila: kol giedat, kol miegate,
Nesuprantamo nerimo genamas,
Lyg paukštelis pro šalį praskriedamas
Kojele pamojuoja gyvenimas...