iš N.B. straipsnio "Išdavystė ir... stipriai apkabintas gyvenimas"

Buvo...
Sunku šitaip pavadinti tai, kas buvo brangu, bet baigėsi. Praėjo. Negrįžtamai. Sunku visais – artimųjų, turėtos sveikatos, darbo, draugų – netekčių atvejais. Sunku atsisveikinti su tuo, kas turėta, branginta kaip dovana, ir su tuo, kas, mūsų įsivaizdavimu, privalomai turėtų mums priklausyti. Deja, kažko tikrai netekus, ateina mintis, jog išties niekas nieko mums neprivalo, kad turėjimo iliuzija būtų galutinai sunaikinta. Netgi Dievas mums nieko neprivalo. Ir visa, ką mums duoda, duoda tik iš savojo gerumo. Netgi skaudžiausius išbandymus.
Kaip gyventi toliau? Su tuo „buvo“ ir „nebėra“?

Yra...
Užtruko, kol tikrai supratau, kokią plačią širdį Viešpats duoda žmogui. Kad ir skaudančią, bet vis tiek gebančią mylėti. Kokios plačios žmogui duodamos akys, kad pamatytų, kiek daug jis vis dėlto turi, kai ko ir nebeturėdamas.
Kaip plaktuku kakton sykį kaukštelėjo vienos paskaitos mintis: pirmiau nei būti kuo nors – vyru, žmona – buvome pašaukti gyventi. Jei neišbuvau/ome tais pašauktaisiais, gal įmanoma ir svarbu išbūti tame pirminiame – būti žmogumi ir taip stipriai apsikabinti savo gyvenimą su visais jo žmonėmis – labai ir ne taip mylimais, mylėjusiais, bet netesėjusiais, su visu, ką skiria iš Viešpaties ateinanti mano diena? Koks turėjimas gali būti didesnis už turimą dovaną gyventi? Tebesimokau ją priimti.

www.bernardinai.lt