iš Tėvo Stanislovo "Atsidūsėjimų"

Įsakyk, įsakyk nurimti jūrai ir vėjui,
ir vėl bus ramu!..
Aš nudžiugsiu pamatęs,
jog Tu esi Tas,
kurio ir vėjai,
ir jūra klauso.

***
Ir man sunku,
kai milijonai girdėtų žodžių
palieka manyje tik klaikumą.
Bet yra ir Tavo Žodis.
Žodis, kuris apglėbia mane. Tik tu gali
sunaikinti tą tuštumą,
kuria pasaulis mane užpildė.
Nes Tu -
ne tuščias žodis.

***
Esam tarytum knygos,
išstatytos visų žmonių skaitymui.
Ach, Dieve, aš noriu Tave visą
surašyti į savo puslapius.
Kad jie imtų citatas iš manęs.
O iš tikrųjų visa būtų iš Tavęs.
Aš noriu kaip anas pranašas suryti,
suvalgyti knygą,
tai yra Tavo mokslą.

***
Dieve, Tavo žmonės atgailauja.
Dieve, Tavo žmonės geri,
bet perdaug bailūs...
Mes bailūs,
nors to Tu labai nenori:
juk paskutiniai Tavo žodžiai -
raginimas drąsai.
"Štai aš su jumis..."

***
Viešpatie, Tu esi Šviesa!
Taip Tave yra pavadinę
saulėtas dienas mylintys žemės vaikai.
Viešpatie, jie norėjo,
kad Tas, kurio jie ieško
kiekvienu savo atsidūsėjimu,
būtų toks pat švelnus
ir šviesus kaip šviesa.
Viešpatie, jie suprato,
kad tik Tu gali jiems duoti
tokią laimę - šviesą.
Jie turbūt nujautė,
kad šviesa yra Tavo šypsnys.