Duok dieve, klystu, bet pastaruoju metu vis daugėja „fasadiškų“ žmonių, kurie išgyvena, kad nesukūrė reikiamo įspūdžio, nepasirodė svarbūs, bet nesisieloja, kad išdavė savo principus. Kita vertus, kiekvienam svarbu jausti savo vertę, o nevykėliškumas slegiantis ir gėdingas – sunku pasakyti, kada vertės siekimas tampa liguistas.
Bet jei žmogus labai stengiasi atrodyti solidus, šaunus, tai yra aiškus ženklas, kad jis taip nesijaučia.
Bėdos dėl savęs vertinimo keistai iškreipia santykius: kitu žmogumi nesidomima, bet jis nuvertinamas arba idealizuojamas. Idealizuojant tarsi susijungiama su jo gerosiomis savybėmis, bet neamžinai – ateityje jis bus nuverstas nuo sosto, kaip kai kurie pirmūnai nebesisveikina su buvusiais mokytojais. O jėgos kritikuoti kitus neišsisemiamos (ar ne tokie yra kai kurie interneto komentatoriai?), nes kritikuodamas toks žmogus laikinai pakelia savo paties vertę.
Pirmūnas nepastebi, kaip jaučiasi kiti, nes per daug susikaupęs ties pasiekimais. Kitų žmonių poreikiai jį vargina, kadangi jis nepripažįsta ir savo poreikių. Jis nuobodžiauja bendraudamas, mano, kad visi tik prašo dėmesio, ir mes šalia jo jaučiame nuobodulį, tarsi jis ne iš tikro būtų su mumis.
Jis turi išmokti jausti, klausytis. Tik nesėkmės gali padėti pirmūnui prisiliesti prie daug žmoniškesnio pasaulio: „Jeigu „aš“ – tai ne mano pasiekimai, tai kas aš tada?“ Žmogui turi skaudėti, kad jis keistųsi.
Greitai nusivilia santykiais ir jau vėl prie darbų – bent čia galima gauti pagyrimų, kurie yra vienintelė atgaiva. Įgudusiu žingsniu užima pozicijas. Šast – ir jau sėdi soste. Ypatingi žmonės šalia paprastų. Ypatingo jautrumo. Ypatingai susitelkę į tikslą. Jūs taip darėte, mes taip darėme ir darysime. Ir kaip čia išeina, kad nesuvoki, kai taip darai? Kaip liūdna galų gale. Gerai, kad dėl savo liguistumo ne tik iššvaistėme gyvenimo laiką, bet ir padarėme daug gerų darbų – parašėme straipsnių, suremontavome namus, sukūrėme organizacijų, uždirbome pinigų ir gerą vardą. Tik laimės nėra.
www.bernardinai.lt
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Nu kur ten mes sustojom?:) geriau jau poezija, nes šita moteris per daug schetatiškai matuoja ir vertina, aš taip nesiimčiau, greičiau man atrodo, kad jai pačiai kyla problemų kai susiduria su "kitokiais", t.y. gerai atrodančiais. Todėl gal nereikėtų savo komplekso akcentuoti kaip neginčijamos tiesos, juk net ir Leninas vaikus mylėjo:)
AtsakytiPanaikintiO man patiko tas straipsnis. Be to, čia apie tuos, kuriems svarbiausia pripažinimas ir buvimas pirmoje vietoje, ir dėl to jie perlips per galvas visiems, net ir savo draugams. Susidūriau su tokiais tipažais, neduokdie. Ir nelaimingi jaučiasi, net būdami geriausiais. Tai kokio velnio?? Juk 'aš' nėra mano pasiekimai, nėra mano daiktai ar aplinkiniai.... Griežtai, bet teisingai. Man išvis kartais noris bėgt iš to pasaulio, nes jame tokia tuštybė, tokia pilkuma, kad kartais pykina. Gyveni sau kokiuose kalnuose trobelėj, nei tau karjera, nei tau vardas, nei prieš ką puikuotis. Prieš Dievą tereikia savim būti.
AtsakytiPanaikintiNu ir kaip pavyksta buti savimi?Beje, mano pastebėjimais, tie, kurie rašinėja tokius pastebėjimus būtent ir yra tie patys fasadiniai, dažnai vidutinybės, perlipusios per kitų galvas, turintys selektyvinę bendravimo patirtį ir gerą uoslę, kaip išplaukti:)intelektualų, arba vadinamųjų dvasingųjų moralistų pasaulis, deja, žiauresnis nei verslo - cia protekcija yra absoliučiai visagalė.
AtsakytiPanaikintiKažkada bais šlykštu buvo, dabar gyvenu trobeleje:)
Na, nežinau, man rodos bet koks dvasingas žmogus pasakys, kad bandymas kažką įrodyti ir pasirodyti yra netikras dalykas. Jei kažką darai, tai turi turėti prasmę ir tikslą kitokį, nei savęs įtvirtinimas ar buvimas pirmoje vietoje. Tai tiesiog gali ateiti kaip šalutinis dalykas, bet tikrai ne savitikslis. Savimi sekasi būti gerai :) na, nejaučiu spazmų dėl to, kad kažkas neįvertina. :) darai tai ką darai tik todėl kad patinka, o ne tam, kad kažkam įrodytum, jog esi vertas pripažinimo. nes tokiu atveju tik į tai ir angažuojiesi, o žmonių šalia nebepastebi.
AtsakytiPanaikintiNu liuks vadinasi esi laisvas zmogus, man tai asmeniskai, kadangi nesu labai tolerantiskas, žabtus susuka matant koki VVlandsbergi ar parulski, kurie dėsto ir moko:)
AtsakytiPanaikintijei zinai, kas patinka tai ir daryk, rezultatas ateis savaime:)
Kažkodėl kartais pritrūksta tikėjimo, matyt biškelį yra to komplekso visgi :)))
AtsakytiPanaikintiTurbūt būtų tiksliau paskyti, kad pritrūksta ne tikėjimo, o žmonių, kurie palaikytų tavo tikėjimą tuo, ką darai. Senajam Testamente yra toks epizodas kai vykstant mūšiui Mozė meldžiasi ir pavargsta, tada jo pakeltas rankas laiko kiti. Toks modelis paprastu būdu parodytas Biblijoje.
AtsakytiPanaikintiJei neturi tokių žmonių, tai susirask kokį medį, įsprausk rankas ir pirmyn:)
Turiu žmonių, tikrai turiu. Tik mano charakteris toks, kad aš nieko neklausau, o tik savęs. Tai kol pati sau neįrodau, neatrandu, tol nepadeda jokios kalbos. Vienišas vilks. Neveltui matyt antrą vardą išsirinkau Monika, išvertus iš graikų 'monos' reiškia 'vienas, vienišas'. Nors rinkdamasi apie tai negalvojau. Tąsyk, būdama paauglė, buvau susižavėjusi Augustinu ir jo motina Monika. :) Ačiū už gražų pavyzdį apie Mozę.
AtsakytiPanaikintiPagal tai, kaip dėstai mintis, vienišumas tau netrukdo:0 kiek pastebiu tik vieniši žmonės gali plaukti prieš srovę, kadangi mato, kur srovė neša:) Taigi yra ir privalumu, bet yra ir trūkumų, kartais galima su tuo vienišumu užsižaist, tau tik galiu patarti, vis dėlto įsiklausyk ir į tai, ką artimi sako, aišku, jie jie ne nepasitikėjimą ir kompleksus pučia:)
AtsakytiPanaikintiReikia matyt jų tikėjimu pasikliauti, tik ne visad išeina. Nepatikėsi, bet ką tik vienas toks žmogutis pasisiūlė padėti įgyvendinti vieną svajonę... Mana iš dangaus?
AtsakytiPanaikintiDuonos kasdienes duok mums šiandien - ar ne taip liepė melstis?:) Tai ir yra mana iš dangaus, kuri 40 metų maitino visą Izraelį.
AtsakytiPanaikintiDžiaukis jei pasisiūlė o tu nori įgyvendinti. Svojonės ir yra tam, kad išsipildytų:) smagumėlis
Duona kasdieninė turbūt ne tik maistas, bet ir draugystė, santykiai, šiluma...
AtsakytiPanaikinti