Pavasaris pagal K. Binkį

DUONELAITIŠKAS

Pavasaris aukštielniokas nugriuvo žemėn.
Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.
O kur toliau, kur pamiškėje,
Tai laukai atrodo lyg aptemę,
Lyg rūkas draikosi, liūliuojamas vasario vėjo.
Laukai ir pievos, ir miškai, irgi visi kitoniški dalykai,
Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko,
Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.
O saulė vis skaistėja ir didėja:
Ji viską savo šilma įgali.
Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašygalį -
Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.
Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.
Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmanėliams,
Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,
Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams
Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaiginančioms dujoms.
Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso.
Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.
Žinok, jog sauso nieks neklauso, -
Išgerk pavasario sulos
Ir stok į vidurį!

DEBESŲ JAUČIUKAI
Laukai pavasarėja.
Tik dar rytais šalčiukai.
Dangaus pakluonėms vaikštinėja
Debesų jaučiukai.

Išvilk iš skrando
Savo sielą
Ir leisk ant vėjo.
Debesų pieningą bandą
Tegano padangėje.

* * *
Galvon suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man, kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.

Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis,
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
O čia, sako, puvimas eina visuotinis, -
Ir liepia palengvo trunyti ir senti.

Nusigrįžta, kad saulė nešildytų,
Akinių kad stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų,
Tai tuoj bėga kirptųs.

O aš - kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burną tik atveriu, -
Ir veržias pavasariai virsdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai, -
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt, liga pristojo chroniška.
Ir nieko čia nebepadarysi.