iš Arnold Beisser "Skrydis be sparnų" (Praradimų, negalios ir išgijimo apmąstymai)

Mes bijome ir vengiame nežinomybės. Aišku, ji gali būti kupina baisių pavojų, tačiau galbūt, galbūt ji gali nuskraidinti į padanges. Gal būtent to mes ir bijome - skristi be saitų, todėl ir renkamės likti žemėje su savo vargais; jie bent jau saugūs ir pririšti prie žemės.
Žmogus nenori atsisakyti, ko buvo išmokęs, net jei tai ir nebeatitinka dabartinės realybės. Jis priešinasi naujovėms, net jei jų pranašumai yra akivaizdūs. Seni ir priprasti dalykai gali būti atgyvenę, tačiau naujiems gimti reikia laiko.

Žinoma, daugumai man padėjusių žmonių nebuvo būdingi kraštutinumai, netgi labiausiai užjaučiantiesiems buvo blogų dienų, ir kartais pasitaikė gerų dienų blogiausiems prižiūrėtojams. Jų nuotaika ir jausmai buvo labai įvairūs, kaip ir visų žmonių.
Sunku duoti, ypač duoti dosniam, jei jauti, kad pats neturi pakankamai. Bet šykštumas skatina stoką; jei neduodi, kiti tau taip pat nieko neduos, ir galų gale žmogus, kuris mano neturįs kažko pakankamai, kad duotų, patsai jaučiasi apleistas.

Prieš pat mirtį Aldous Huxley išsakė tokį pastebėjimą: "Truputį trikdo tai, kad po to, kai visą gyvenimą praleidi spręsdamas žmogaus problemą, galiausiai atrandi, kad nėra jokio kito tinkamo patarimo nei "pamėgink būti šiek tiek geresnis".

Daug ką galime sužinoti ir iš nugalėtojo, ir iš luošojo patirties, be to ir seną mintį, jog "prisiimdamas atsakomybę" darai kažką vertingo, nesvarbu, nugali ar pralaimi. Tai leidžia žmonėms iškęsti sunkumus ir džiaugtis gyvenimu sunkiomis aplinkybėmis. Sėkmė yra daryti tai, ką gali geriausiai, net jei pralaimi. Būti nugalėtam "geru tikslu" gali būti geriau nei laimėti "blogu".
Jei žmogus tiki, kad pasaulis prasideda ir baigiasi jo asmenine sėkme ir pralaimėjimu, jis yra visiškai vienišas savo ribotumo kalinys. Suprasdami, kad kiekviename iš mūsų glūdi pralaimėtojas, sužinome kai ką svarbaus apie gyvenimo prasmę - tai, kad ji nėra apribota atskirų individų sėkmių ir pralaimėjimų, o mes visi esame ecoliucijos vingio dalis.

Kai gyvenimas atitinka mūsų lūkesčius, jį laikome galimybe. Kai jų neatitinka, manome, kad mus nuvylė pasaulis, o ne mūsų lūkesčiai. Tai - klaida, nes gyvenimas bus toks, koks pats nori būti, ir nebūtinai toks, kokio norime mes.
Yra daug kūno ligų ir negalių, bet tik viena proto bėda - tikėjimas, kad žmogui negana jo gyvenimo.

Kai pradėjau mokytis iš savo patirties, vienas iš dalykų, su kuriais turėjau susidurti, buvo mano godumas. Tiksliau sakant, aš norėjau viską patirti. Norėjau apkeliauti pasaulį ir viską pamatyti. Norėjau susipažinti su įvairiais žmonėmis ir viską apie juos sužinoti. Norėjau žinoti viską apie viską. Atrodė, kad jei kažko nemačiau, tai ir nepažinau, o jei nepažinau, tai man kažko trūko. Aš nuolat ieškojau įvairių potyrių, žinių, kelionių - visko. Net mano valgymo įpročiai atspindėjo godumą. Nors aš niekada nedaug valgiau, turėjau nepasotinamą troškimą paragauti įvairiausių patiekalų.

Tai buvo pamoka, kurią turėjau išmokti. Žinoti kažką apie viską, ne tas pats, kas gerai pažinti vieną dalyką. Ragauti visko - ne tas pats, kas mėgautis vienu. Aš buvau geras ragautojas, tačiau tuojau pat ieškojau naujo nuotykio. Man reikėjo išmokti priimti, išgyventi vieną patyrimą ir tuo džiaugtis.

Mano negalia buvo problema, kurią reikėjo išspręsti. Man neatėjo į galvą, kad gali nepavykti ir kad mano priešinimasis ligai - tik saviapgaulė žmogaus, apakinto baimės, negalinčio priimti realybės tokios, kokia ji yra, ir jai nuolankiai paklusti.
Aš augau tikėdamas, kad jei ko nors labai nori, tai ir gausi, o jei esi pasirengęs sunkiai dirbti, tavo noras išsipildys. Šie įsitikinimai atėjo iš tėvų ir to laikotarpio, kai augau - pirmosios XX amžiaus pusės. Pionieriaus dvasia labai atitiko to meto realybę.
Šių vertybių turėjimas suteikė pranašumų, nes skatino optimizmą ir gerovės siekimą. Jis taip pat kūrė išsipildančią pranašystę. Karštas tikėjimas, kad kažką gali padaryti, dažnai paskatino tokias pastangas, kad iš tikrųjų pavykdavo.

Žmonių, kuriuos sutikau reabilitacijoje, tikėjimas sunkiu darbu buvo toks stiprus, kad niekas negalėjo jų atkalbėti. Jei tau nepagerėjo, vadinasi nepakankamai norėjai. Gal tie žmonės ir nebuvo tokie nelankstūs, kaip juos dabar prisimenu, ir tai viekiau buvo mano įsitikinimų ribotumas, su kuriuo tuomet susidurdavau.
Jeigu būčiau atsisakęs puoselėjamų įsitikinimų, kad galiu pagerinti savo padėtį, mano įsitikinimų sistemoje būtų atsiradusi tuštuma, kurios būčiau neturėjęs kuo užpildyti. Neturėjau tokio požiūrio į gyvenimą, kuris leistų gyventi su ta tuštuma. Pasiduoti atrodė bailumo išraiška, o aš to nenorėjau.
Tik bėgant metams suvokiau, kad apribojimai lieka nepakitę, ir pradėjau mąstyti apie alternatyvas. jaučiausi taip, tarsi spardyčiausi ir šaukčiau velkamas šios realios versijos link.

Išlieka klausimas, ar stengtis priimti visa, kas atsitinka, pripažinti "Dievo valią", ar pačiam imtis spręsti problemas ir išreikšti savo valią. Jei stengiuos gyventi remdamasis Dievu ir savo ketinimus suderinu su Jo, tai negali būti nei šeimininko, nei vergo. Negali būti nieko kito, dėl ko atsisakyčiau savarankiškumo. Tėra vienintelis dieviškasis kelias, bet aš negaliu jo numatyti, kol jis staiga neatsiranda.

Ateityje, kurios link einu, matau tik menkai apibrėžtas detales. tai ateitis, kurios negaliu visiškai suprasti, tačiau tikiu, kad ji egzistuoja ir yra vertinga.
Tai nėra ateitis, mano likino apribota mano kūne ir man skirtame laike, ji yra daug didesnė. mano vidinis pasaulis sukasi aplink kažką paslaptingo, ką vadinu "aš". Visa vistata sukasi aplink kažką dar labiau paslaptingą ir nuostabų. Laikui bėgant aš vis dažniau ir ilgiau išgyvenu akimirkas, kai juntu sinchroninį savo ir to kažko didingesnio judėjimą. Tuomet išnyksta visos ribos, išnyksta laikas, o erdvė nebetenka prasmės. Tomis akimirkomis įprastų žodžių nepakanka apsakyti, kas vyksta, nes tai yra už ramybės, džiaugsmo, tragedijos, komedijos, taip pat sveikatos ir negalios ribų.