Tekstai užmirštajam sau

Vaikystė Teksto autorius: Juozas Erlickas

2010-09-21T21:28:00.001+03:00

Manęs seniai jau nieks nebeįleidžia
Į šalį, kur vadinasi Vaikystė –
Virš pievų jos, sapnų sparnus išskleidęs,
Tiktai nakčia aš begaliu praskristi.

Ant vartų dvidešimt ir penkios spynos,
O ežere giliam paskendęs raktas...
Pirkau žaislinę gaisrinę mašiną,
O ji mane ten vežti atsisakė.

Keliausiu į Mėnulio parduotuvę,
Parduosiu sapną kaip spalvotą kiną
Ir paprašysiu ten, kad aukso žuvys
Man atiduotų raktą Buratino...

iš Arnold Beisser "Skrydis be sparnų" (Praradimų, negalios ir išgijimo apmąstymai)

2009-10-17T20:23:00.002+03:00

Mes bijome ir vengiame nežinomybės. Aišku, ji gali būti kupina baisių pavojų, tačiau galbūt, galbūt ji gali nuskraidinti į padanges. Gal būtent to mes ir bijome - skristi be saitų, todėl ir renkamės likti žemėje su savo vargais; jie bent jau saugūs ir pririšti prie žemės.
Žmogus nenori atsisakyti, ko buvo išmokęs, net jei tai ir nebeatitinka dabartinės realybės. Jis priešinasi naujovėms, net jei jų pranašumai yra akivaizdūs. Seni ir priprasti dalykai gali būti atgyvenę, tačiau naujiems gimti reikia laiko.

Žinoma, daugumai man padėjusių žmonių nebuvo būdingi kraštutinumai, netgi labiausiai užjaučiantiesiems buvo blogų dienų, ir kartais pasitaikė gerų dienų blogiausiems prižiūrėtojams. Jų nuotaika ir jausmai buvo labai įvairūs, kaip ir visų žmonių.
Sunku duoti, ypač duoti dosniam, jei jauti, kad pats neturi pakankamai. Bet šykštumas skatina stoką; jei neduodi, kiti tau taip pat nieko neduos, ir galų gale žmogus, kuris mano neturįs kažko pakankamai, kad duotų, patsai jaučiasi apleistas.

Prieš pat mirtį Aldous Huxley išsakė tokį pastebėjimą: "Truputį trikdo tai, kad po to, kai visą gyvenimą praleidi spręsdamas žmogaus problemą, galiausiai atrandi, kad nėra jokio kito tinkamo patarimo nei "pamėgink būti šiek tiek geresnis".

Daug ką galime sužinoti ir iš nugalėtojo, ir iš luošojo patirties, be to ir seną mintį, jog "prisiimdamas atsakomybę" darai kažką vertingo, nesvarbu, nugali ar pralaimi. Tai leidžia žmonėms iškęsti sunkumus ir džiaugtis gyvenimu sunkiomis aplinkybėmis. Sėkmė yra daryti tai, ką gali geriausiai, net jei pralaimi. Būti nugalėtam "geru tikslu" gali būti geriau nei laimėti "blogu".
Jei žmogus tiki, kad pasaulis prasideda ir baigiasi jo asmenine sėkme ir pralaimėjimu, jis yra visiškai vienišas savo ribotumo kalinys. Suprasdami, kad kiekviename iš mūsų glūdi pralaimėtojas, sužinome kai ką svarbaus apie gyvenimo prasmę - tai, kad ji nėra apribota atskirų individų sėkmių ir pralaimėjimų, o mes visi esame ecoliucijos vingio dalis.

Kai gyvenimas atitinka mūsų lūkesčius, jį laikome galimybe. Kai jų neatitinka, manome, kad mus nuvylė pasaulis, o ne mūsų lūkesčiai. Tai - klaida, nes gyvenimas bus toks, koks pats nori būti, ir nebūtinai toks, kokio norime mes.
Yra daug kūno ligų ir negalių, bet tik viena proto bėda - tikėjimas, kad žmogui negana jo gyvenimo.

Kai pradėjau mokytis iš savo patirties, vienas iš dalykų, su kuriais turėjau susidurti, buvo mano godumas. Tiksliau sakant, aš norėjau viską patirti. Norėjau apkeliauti pasaulį ir viską pamatyti. Norėjau susipažinti su įvairiais žmonėmis ir viską apie juos sužinoti. Norėjau žinoti viską apie viską. Atrodė, kad jei kažko nemačiau, tai ir nepažinau, o jei nepažinau, tai man kažko trūko. Aš nuolat ieškojau įvairių potyrių, žinių, kelionių - visko. Net mano valgymo įpročiai atspindėjo godumą. Nors aš niekada nedaug valgiau, turėjau nepasotinamą troškimą paragauti įvairiausių patiekalų.

Tai buvo pamoka, kurią turėjau išmokti. Žinoti kažką apie viską, ne tas pats, kas gerai pažinti vieną dalyką. Ragauti visko - ne tas pats, kas mėgautis vienu. Aš buvau geras ragautojas, tačiau tuojau pat ieškojau naujo nuotykio. Man reikėjo išmokti priimti, išgyventi vieną patyrimą ir tuo džiaugtis.

Mano negalia buvo problema, kurią reikėjo išspręsti. Man neatėjo į galvą, kad gali nepavykti ir kad mano priešinimasis ligai - tik saviapgaulė žmogaus, apakinto baimės, negalinčio priimti realybės tokios, kokia ji yra, ir jai nuolankiai paklusti.
Aš augau tikėdamas, kad jei ko nors labai nori, tai ir gausi, o jei esi pasirengęs sunkiai dirbti, tavo noras išsipildys. Šie įsitikinimai atėjo iš tėvų ir to laikotarpio, kai augau - pirmosios XX amžiaus pusės. Pionieriaus dvasia labai atitiko to meto realybę.
Šių vertybių turėjimas suteikė pranašumų, nes skatino optimizmą ir gerovės siekimą. Jis taip pat kūrė išsipildančią pranašystę. Karštas tikėjimas, kad kažką gali padaryti, dažnai paskatino tokias pastangas, kad iš tikrųjų pavykdavo.

Žmonių, kuriuos sutikau reabilitacijoje, tikėjimas sunkiu darbu buvo toks stiprus, kad niekas negalėjo jų atkalbėti. Jei tau nepagerėjo, vadinasi nepakankamai norėjai. Gal tie žmonės ir nebuvo tokie nelankstūs, kaip juos dabar prisimenu, ir tai viekiau buvo mano įsitikinimų ribotumas, su kuriuo tuomet susidurdavau.
Jeigu būčiau atsisakęs puoselėjamų įsitikinimų, kad galiu pagerinti savo padėtį, mano įsitikinimų sistemoje būtų atsiradusi tuštuma, kurios būčiau neturėjęs kuo užpildyti. Neturėjau tokio požiūrio į gyvenimą, kuris leistų gyventi su ta tuštuma. Pasiduoti atrodė bailumo išraiška, o aš to nenorėjau.
Tik bėgant metams suvokiau, kad apribojimai lieka nepakitę, ir pradėjau mąstyti apie alternatyvas. jaučiausi taip, tarsi spardyčiausi ir šaukčiau velkamas šios realios versijos link.

Išlieka klausimas, ar stengtis priimti visa, kas atsitinka, pripažinti "Dievo valią", ar pačiam imtis spręsti problemas ir išreikšti savo valią. Jei stengiuos gyventi remdamasis Dievu ir savo ketinimus suderinu su Jo, tai negali būti nei šeimininko, nei vergo. Negali būti nieko kito, dėl ko atsisakyčiau savarankiškumo. Tėra vienintelis dieviškasis kelias, bet aš negaliu jo numatyti, kol jis staiga neatsiranda.

Ateityje, kurios link einu, matau tik menkai apibrėžtas detales. tai ateitis, kurios negaliu visiškai suprasti, tačiau tikiu, kad ji egzistuoja ir yra vertinga.
Tai nėra ateitis, mano likino apribota mano kūne ir man skirtame laike, ji yra daug didesnė. mano vidinis pasaulis sukasi aplink kažką paslaptingo, ką vadinu "aš". Visa vistata sukasi aplink kažką dar labiau paslaptingą ir nuostabų. Laikui bėgant aš vis dažniau ir ilgiau išgyvenu akimirkas, kai juntu sinchroninį savo ir to kažko didingesnio judėjimą. Tuomet išnyksta visos ribos, išnyksta laikas, o erdvė nebetenka prasmės. Tomis akimirkomis įprastų žodžių nepakanka apsakyti, kas vyksta, nes tai yra už ramybės, džiaugsmo, tragedijos, komedijos, taip pat sveikatos ir negalios ribų.

Apie laimės troškimą (pgl. Anthony de Mello)

2009-08-23T00:02:00.003+03:00

Aš kalbėjau apie tai, kad mes nenorime būti laimingi. Mes norime kitų dalykų. Arba apibrėžkim dar tiksliau: Mes nenorime būti besąlygiškai laimingi. Aš pasiruošęs būti laimingu su sąlyga, jei turiu tą ar aną ar trečią dalyką. Tačiau tai yra tas pats, kas pasakyti savo draugui ar Dievui ar kam kitam "Tu esi mano laimė. Jei Tavęs negausiu, atsisakau būti laimingu." Labai svarbu tai suprasti. Mes neįsivaizduojame, kad galime būti laimingi be šių sąlygų. Tai pakankamai tikslu. Negalime įsivaizduoti esą laimingi be jų. Mes buvome mokomi iškeisti laimę į jas.

Taigi, tai pirmas dalykas, kurį turime padaryti, jei norime nubusti, kas reiškia tą patį, jei sakytume, jog norime mylėti, būti laisvi, jei norime džiaugsmo, taikos ir dvasingumo. Šia prasme, dvasingumas yra praktiškiausias dalykas visame plačiajame pasaulyje. Aš kviečiu kiekvieną pagalvoti apie labiau praktišką dalyką nei dvasingumas, taip kaip aš jį apibrėžiau - ne pamaldumas, ne atsidavimas, ne religija, ne garbinimas, bet dvasingumas - nubudimas, nubudimas! Pažvelkit į širdžių skausmus aplinkui, pažvelkit į vienatvę, pažvelkit į baimes, painiavą, konfliktus žmonių širdyse, vidinius konfliktus, išori nius konfliktus. Įsivaizduokite ką nors, nurodantį būdą kaip iš to išeiti. Įsivaizduokite ką nors, kas parodė jums būdą sustabdyti šį didžiulį energijos, sveikatos, emocijos siurbimą, kuris ateina iš šių konfliktų ir maišaties. Norėtumėt šito? Įsivaizduokite kažką, kas parodė mums būdą, kaip mes galėtume iš tiesų mylėti vienas kitą, būti taikoje ir meilėje. Ar įsivaizduojate kažką labiau praktiško? Tačiau, vietoj to, jūs turit žmones galvojančius, jog didysis verslas yra praktiškiau, politika yra praktiškiau, mokslas yra praktiškiau. Kokia gi nauda iš žmogaus nusiuntimo į mėnulį, kai mes negalime gyventi žemėje?

Andrius Kaniava - Daina be pavadinimo

2009-07-11T13:34:00.000+03:00

Aš mažas, išdykęs,
Iš medžio iškritęs provincijos vėjas.
Aš pievoj gulėjau,
Į dangų žiūrėjau, - ir mane nušienavo.
Ir visa, ką turėjau,
Rytui neatidėjau... Ką dabar daryt?

Ką gali veikt
Toks mažas vėjas kaip aš
Tokiam dideliam mieste kaip tavo?
Aš, pripratęs pūst
Padžiautų rūbų alėjose,
Čia jausiuos nesavas.
Tik suksiuos palei žemę
Ir švilpsiu praeivių kišenes... O ką daryt?

Iš dyko buvimo
Kilnosiu sijonus aukštuomenės damoms,
O ponams, kur pigiai saujom nuomoja kryžius,
Pakelsiu sutanas. Už tai, lyg netyčia,
Mane atskirs nuo Bažnyčios... Ir nuo tavęs.

Ką daugiau aš galiu pasakyt?
Pasipūst – ir nuskrist?
Ar šito pakanka?
Aš užsitrenkiau lauko duris
Laiptinėj į dangų.

Aš supsiuos varpais,
Aš lipsiu stogais,
Pakelsiu šiurpų skandalą, -
Ir duš iš meilės visi langai,
Kol pasaulis gaus galą!
Bet metams vos praėjus
Aš vėl kryžkelėj vėjų... Laukiu tavęs.

Zen vienuolių taisyklės

2009-07-11T13:29:00.000+03:00

•Užsiimk tik vienu dalyku vienu metu
•Užsiimk neskubėdamas ir susikaupęs
•Užsiimk atsidavęs visa širdimi
•Užsiimk tik tuo, kas tikrai būtina
•Ilsėkis, kai jauti, kad norisi
•Pasišvęsk tikslui
•Šypsokis ir tarnauk kitiems
•Tegu kasdieniniai darbai tampa meditacija
•Gyvenk paprastai

Олесь из Любоистока "А на Земле быть добру!"

2009-06-22T01:41:00.002+03:00

А на Земле быть добру!
Когда вокруг витают чьи-то сны
И ясные глаза редки и долгожданны
Живу я от весны и до весны
Её эфиры для меня желанны
Я жду её как чудо, и она
Даёт мне силы верить, что настанет
Однажды у людей в душе весна
И лёд непонимания растает
И на Земле быть добру
Быть на Земле рассвету
Песней своей эту мечту
Я разнесу по свету
Будет она с ветром лететь
И верю воплотиться
И на ладонях птицы
И на ладонях птицы
Будут свободно петь
И даже если солнца меркнет свет
Я укрываюсь светом звёздной ночи
И на любой вопрос найду ответ
И небо не прошу ничуть помочь мне
О прошлом не жалею никогда
И в будущее верю как и прежде
Пока моей мечты горит звезда
То в сердце у меня живёт надежда
Что на Земле быть добру
Быть на Земле рассвету
Песней своей эту мечту
Я разнесу по свету
Будет она с ветром лететь
И верю воплотиться
И на ладонях птицы
И на ладонях птицы
Будут свободно петь

http://esu.failai.lt/?p=25

V. Kernagis/M. Martinaitis - Šviesų birželio vidurnaktį

2009-05-27T00:19:00.001+03:00

Išves mane baltas sodininkas dar nepabudusį
Šviesų birželio vidurnakti kabančiais lieptais.
Tarp žemės ir mėnesio vandenys tyvuliuos ir žvaigždės žydės
Kaip lelijos.
Matysiu aš: eina mergaitė nuo žiedo ant žiedo lelijom;
Ir krenta ant mėnesio lengvas mergaitės šešėlis.
Ir ves mane baltas sodininkas kabančiais lieptais
Dar nepabudusį...
Kas gi pažadins mane šviesų birželio vidurnaktį?
Šviesų birželio vidurnaktį kas gi pažadins mane?
Kas gi mane atpažins, kas gi mane atpažins?
Kada aš jau nebeatpažistamas.

iš Aistės Diržytės tinklapio

2009-04-16T21:04:00.003+03:00

Kaip išlikti optimistu, jei aplinkybės klostosi labai nepalankiai? Tarkime, nerandate darbo, neišlaikote egzamino, Jus palieka mylimasis arba mylimoji? Pozityvioji psichologija neskelbia, jog reikia visiškai paneigti savo jausmus ir tuoj pat „mesti iš galvos blogas mintis“. Jei liūdna arba norisi verkti – paliūdėkite. Bet optimistai neliūdi ilgai. Prastai susiklosčius aplinkybėms, jie bando surasti optimistinę situacijos interpretaciją arba išeitį.

Neturite darbo – apsidairykite, kiek žmonių, net neturinčių sveikų akių, kojų ar rankų, rado darbą. Ilgai nerandate darbo? – juk tai galimybė paieškoti, ko iš tiesų norite, galų gale – galimybė pasigilinti į save (kuriai neturėsite laiko, kai dirbsite). Neišlaikėte egzamino? – puiki proga- pasimokysite, ir geriau įsigilinsite į dalyką. Paliko mylimoji ar mylimasis? – geriau anksčiau negu vėliau, o savo laimę dar surasite.

Martinas Seligmanas pataria, nepalankiai klostantis aplinkybėms, užsiimti tais dalykais, kurie teikia džiaugsmą, malonumą, kelia nuotaiką, sudomina. Jis pataria išblaškyti dėmesį, užsiimant tuo, ką tikrai patinka veikti.

Kelly teigia, kad jei žmogus nesijaučia laimingas, vadinasi jis yra nepakankamai kruopštus mokslininkas. Tai yra, jis daro nepakankamai pagrįstas išvadas apie gyvenimą. Pavyzdžiui, išvada „visi – apgavikai” nėra mokslinė, nes žmonės nėra vienodi. Jei kas nors Jus apgavo kartą, du, ar net septynis kartus, tai dar nereiškia, kad neįmanoma sutikti žmogaus, kuris yra sąžiningas ir bus Jums ištikimas.

Kelly nuomone, mes į pasaulį žvelgiame per asmeninius konstruktus. Asmeniniai konstruktai – tai tam tikros nuostatos. Kai naujos žinios patvirtina turimus konstruktus, mes jas lengvai priimame, o kai prieštarauja – priimame labai sunkiai.

Sakote, Jums visada blogai sekasi? – taip būti negali. Net jei žmogus neturi darbo, mylimo žmogaus, pinigų – anaiptol tai nereiškia, kad jam sekasi blogai, ir kad jis iš ateities nebegali tikėtis nieko gero. Jei Jums šiuo metu blogai – suvokite, kad tai tik laiko atkarpa nuo A iki Z, ir šis laikas praeis. Kad jis greičiau praeitų, turite įdėti tam tikrų pastangų. Bet pati pradžia - švelni meilė sau.

Laimė - stiprus ir patvarus pasitenkinimo gyvenimu jausmas, kurį lemia ne išorinės aplinkybės, bet nuostata, jog sugebėsite kūrybiškai pasinaudoti viskuo, ką atseikės gyvenimas - ir tuo, kas gera, ir tuo, kas bloga (Foster R., 1999).

Pavasaris pagal K. Binkį

2009-03-16T17:15:00.003+02:00

DUONELAITIŠKAS

Pavasaris aukštielniokas nugriuvo žemėn.
Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.
O kur toliau, kur pamiškėje,
Tai laukai atrodo lyg aptemę,
Lyg rūkas draikosi, liūliuojamas vasario vėjo.
Laukai ir pievos, ir miškai, irgi visi kitoniški dalykai,
Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko,
Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.
O saulė vis skaistėja ir didėja:
Ji viską savo šilma įgali.
Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašygalį -
Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.
Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.
Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmanėliams,
Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,
Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams
Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaiginančioms dujoms.
Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso.
Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.
Žinok, jog sauso nieks neklauso, -
Išgerk pavasario sulos
Ir stok į vidurį!

DEBESŲ JAUČIUKAI
Laukai pavasarėja.
Tik dar rytais šalčiukai.
Dangaus pakluonėms vaikštinėja
Debesų jaučiukai.

Išvilk iš skrando
Savo sielą
Ir leisk ant vėjo.
Debesų pieningą bandą
Tegano padangėje.

* * *
Galvon suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man, kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.

Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis,
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
O čia, sako, puvimas eina visuotinis, -
Ir liepia palengvo trunyti ir senti.

Nusigrįžta, kad saulė nešildytų,
Akinių kad stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų,
Tai tuoj bėga kirptųs.

O aš - kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burną tik atveriu, -
Ir veržias pavasariai virsdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai, -
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt, liga pristojo chroniška.
Ir nieko čia nebepadarysi.

Senelis (J. Erlickas)

2009-03-10T21:29:00.001+02:00

Žiūri ilgai pro langą…
Vakar – lietus, ryt – sniegas…
Niekas jo neaplanko,
Ir jis nebelaukia nieko.

Ne toks, kaip pasakų knygoj,
Atvirukuose naujametiniuos…
Seną gyvybę pasidalinusios
Visos pasaulio ligos.

Kaip gelia, kaip gelia kojas…
Kaip dūsta krūtinė, nors oro tiek daug!..
Kaip svaigsta galva, lyg išjojus –
Kadaise – į didelį lauką…

Ant stalo nuliūdę indai…
Lovelė kampe susigūžus…
Seniai nesipraususios grindys…
Senas, pavargęs drabužis…

Ką jis sapnuoja, ką jis sapnuoja,
Kai lapkričio vėjas už lango švilpia?..
Ką jis nubudęs galvoja,
Kai smaugia naktis, tartum kilpa?..

Jis žino, kad nieks neateis, –
Matė, kaip saulė į vakarą leidos…
Jis laukia mirties, lyg mergaitės kadaise,
Kurios neprisimena veido…

(eilėraštis, kurį perskaičius kaskart apsiverkiu)

Apie tikrosios rūšies savanaudiškumą (A. de Mello "On the proper kind of selfishness")

2009-03-07T11:19:00.004+02:00

Pirmas dalykas, kurį noriu, kad suprastumėte, jei tikrai norite nubusti, yra tas, kad jūs nenorite nubusti. Pirmas žingsnis į nubudimą yra pakankamas sąžiningumas pripažinti sau, kad jums tai nepatinka. Jūs nenorite būti laimingi. Norite mažo testuko? Pabandykime. Tai užims jums ne daugiau nei vieną minutę. Galite užmerkti akis, kol jį atliksite, ar būti atsimerkę. Tai neturi didelės reikšmės. Pagalvokite apie kažką, ką jūs ypatingai mylite, kam esate labai artimi, kažką, kas jus labai vertina, ir pasakykite tam žmogui mintyse "Verčiau jau aš būsiu laimingas, nei turėsiu tave". Žiurėkite kas atsitinka. "Verčiau būsiu laimingas, nei turėsiu tave. Jei turėčiau pasirinkimą, nėra abejonių, rinkčiausi laimę." Kiek iš jūsų pasijuto savanaudžiais, kai tai pasakė? Daugelis, matyt. Matote, kaip mums buvo išplautos smegenys? Matote, kaip buvo išplautos smegenys galvoti "Kaip galėčiau būti toks savanaudis?" Bet pažiūrėkite, kas iš tiesų savanaudis. Įsivaizduokite ką nors jums sakant "Kaip galėjai būti toks savanaudis, kad pasirinkai laimę, o ne mane?" Ar nesinorėtų atsakyti "Atsiprašau, bet kaip tu galėjai būti toks savanaudis, kad verstum mane pasirinkti tave vietoj manosios laimės?!"
Kartą viena moteris pasakojo, kad kai ji buvo vaikas, jos pusbrolis jėzuitas vedė rekolekcijas Jėzuitų bažnyčioje Milwaukee. Jis pradėdavo kiekvieną konferenciją žodžiais: "Meilės išbandymas yra auka, meilės dydis yra nesavanaudiškumas." Tai neįtikėtina! Aš jos paklausiau " Ar norėtumėte mylėti mane, savo laimės kaina?" "Taip", ji atsakė. Ar tai ne žavinga? Argi tai nebūtų nuostabu? Ji mane mylėtų savo laimės kaina ir aš ją mylėčiau savo laimės kaina, ir štai mes turime du nelaimingus žmones, bet ilgai gyvuojančia meilę.

iš Genovaitės Bončkutės-Petronienės straipsnio "Kančios dėl savigarbos arba pirmūnų spindesys ir skurdas"

2009-03-03T22:58:00.003+02:00

Duok dieve, klystu, bet pastaruoju metu vis daugėja „fasadiškų“ žmonių, kurie išgyvena, kad nesukūrė reikiamo įspūdžio, nepasirodė svarbūs, bet nesisieloja, kad išdavė savo principus. Kita vertus, kiekvienam svarbu jausti savo vertę, o nevykėliškumas slegiantis ir gėdingas – sunku pasakyti, kada vertės siekimas tampa liguistas.

Bet jei žmogus labai stengiasi atrodyti solidus, šaunus, tai yra aiškus ženklas, kad jis taip nesijaučia.

Bėdos dėl savęs vertinimo keistai iškreipia santykius: kitu žmogumi nesidomima, bet jis nuvertinamas arba idealizuojamas. Idealizuojant tarsi susijungiama su jo gerosiomis savybėmis, bet neamžinai – ateityje jis bus nuverstas nuo sosto, kaip kai kurie pirmūnai nebesisveikina su buvusiais mokytojais. O jėgos kritikuoti kitus neišsisemiamos (ar ne tokie yra kai kurie interneto komentatoriai?), nes kritikuodamas toks žmogus laikinai pakelia savo paties vertę.

Pirmūnas nepastebi, kaip jaučiasi kiti, nes per daug susikaupęs ties pasiekimais. Kitų žmonių poreikiai jį vargina, kadangi jis nepripažįsta ir savo poreikių. Jis nuobodžiauja bendraudamas, mano, kad visi tik prašo dėmesio, ir mes šalia jo jaučiame nuobodulį, tarsi jis ne iš tikro būtų su mumis.

Jis turi išmokti jausti, klausytis. Tik nesėkmės gali padėti pirmūnui prisiliesti prie daug žmoniškesnio pasaulio: „Jeigu „aš“ – tai ne mano pasiekimai, tai kas aš tada?“ Žmogui turi skaudėti, kad jis keistųsi.

Greitai nusivilia santykiais ir jau vėl prie darbų – bent čia galima gauti pagyrimų, kurie yra vienintelė atgaiva. Įgudusiu žingsniu užima pozicijas. Šast – ir jau sėdi soste. Ypatingi žmonės šalia paprastų. Ypatingo jautrumo. Ypatingai susitelkę į tikslą. Jūs taip darėte, mes taip darėme ir darysime. Ir kaip čia išeina, kad nesuvoki, kai taip darai? Kaip liūdna galų gale. Gerai, kad dėl savo liguistumo ne tik iššvaistėme gyvenimo laiką, bet ir padarėme daug gerų darbų – parašėme straipsnių, suremontavome namus, sukūrėme organizacijų, uždirbome pinigų ir gerą vardą. Tik laimės nėra.

www.bernardinai.lt

Это все. DDT

2009-02-20T00:47:00.003+02:00

Побледневшие листья окна
Зарастают прозрачной водой.
У воды нет ни смерти, ни дна.
Я прощаюсь с тобой.
Горсть тепла после долгой зимы
Донесем. Пять минут до утра
Доживем.
Наше море вины
Поглощает время-дыра.

Это все, что останется после меня,
Это все, что возьму я с собой.

С нами память сидит у стола,
А в руке ее пламя свечи.
Ты такою хорошей была.
Посмотри на меня, не молчи.
Крики чайки на белой стене
Окольцованны черной луной.
Нарисуй что-нибудь на окне
И шепни на прощанье рекой.

Две мечты да печали стакан
Мы, воскреснув, допили до дна.
Я не знаю, зачем тебе дан.
Правит мною дорога-луна.
Ты не плачь, если можешь, прости.
Жизнь - не сахар, а смерть нам - не чай.
Мне свою дорогу нести.
До свидания, друг, и прощай.

http://www.youtube.com/watch?v=cvNoctAa6HI&feature=related

iš Liutauro Degėsio poezijos

2009-02-09T01:19:00.003+02:00

KKK (Kelias kuris kartyn)

Vėl be tikslo
iš naujo
Lengvas
kad vos girdi
Salsvas
sūrus lyg kraujas
Laikas
širdyn girtyn
Tuščia
ir vėl pilka
Žiema
tu taip arti
Žiema
tavęs taip ilgu
Kelio
kuris kartyn

Ruduo. Adleris

Atsigręžkite, skrendantys, iškeliaujantys, stokite,
Pamojuokite verkiantiems, mums visiems pamojuokite,
Pavėlavusiems liūdintiems, stotyse susigūžusiems,
Pamojuokite snaudžiantiems, išsiilgusiems, laukiantiems,
Pamojuokite tolstantiems, nepaliaujamai kramtantiems,
Nelabai apsirengusiems, pamojuokite krentantiems,
Pasiliekantiems tylintiems, užmirštiems, nusivylusiems,
Pamojuokite kylantiems, nemylėtiems, o mylintiems!

Ak kaip gaila

Kupini nenusakomo nerimo,
Lyg žalsvi papūgėliai narvelyje,
Jūs ir patys lyg paukščiai gyvenate
Tam pačiam nužydėjusiam medyje.

Vakare sparnelius iškedenate,
Lesalėlio patrupinus - čiulbate,
Jūsų mostų grakštumas nustebina,
Jūsų plunksnų gražumas apstulbina.

Ak, kaip gaila: kol giedat, kol miegate,
Nesuprantamo nerimo genamas,
Lyg paukštelis pro šalį praskriedamas
Kojele pamojuoja gyvenimas...

iš N.B. straipsnio "Išdavystė ir... stipriai apkabintas gyvenimas"

2009-02-07T14:28:00.003+02:00

Buvo...
Sunku šitaip pavadinti tai, kas buvo brangu, bet baigėsi. Praėjo. Negrįžtamai. Sunku visais – artimųjų, turėtos sveikatos, darbo, draugų – netekčių atvejais. Sunku atsisveikinti su tuo, kas turėta, branginta kaip dovana, ir su tuo, kas, mūsų įsivaizdavimu, privalomai turėtų mums priklausyti. Deja, kažko tikrai netekus, ateina mintis, jog išties niekas nieko mums neprivalo, kad turėjimo iliuzija būtų galutinai sunaikinta. Netgi Dievas mums nieko neprivalo. Ir visa, ką mums duoda, duoda tik iš savojo gerumo. Netgi skaudžiausius išbandymus.
Kaip gyventi toliau? Su tuo „buvo“ ir „nebėra“?

Yra...
Užtruko, kol tikrai supratau, kokią plačią širdį Viešpats duoda žmogui. Kad ir skaudančią, bet vis tiek gebančią mylėti. Kokios plačios žmogui duodamos akys, kad pamatytų, kiek daug jis vis dėlto turi, kai ko ir nebeturėdamas.
Kaip plaktuku kakton sykį kaukštelėjo vienos paskaitos mintis: pirmiau nei būti kuo nors – vyru, žmona – buvome pašaukti gyventi. Jei neišbuvau/ome tais pašauktaisiais, gal įmanoma ir svarbu išbūti tame pirminiame – būti žmogumi ir taip stipriai apsikabinti savo gyvenimą su visais jo žmonėmis – labai ir ne taip mylimais, mylėjusiais, bet netesėjusiais, su visu, ką skiria iš Viešpaties ateinanti mano diena? Koks turėjimas gali būti didesnis už turimą dovaną gyventi? Tebesimokau ją priimti.

www.bernardinai.lt

iš interviu su Gintautu Mažeikiu apie atostogas

2009-02-04T23:38:00.003+02:00

Atostogos man siejasi su sugebėjimu būti neprisirišusiam prie savo darbo. Man atrodo, kad svarbiausia yra mokėti nieko neveikti. Tai yra pakankamai sudėtinga. Tam, kad vasarą atsisėsčiau kavinėje ir žiūrėčiau į kitus žmones 3-4 valandas (kitaip sakant, nieko neveikčiau), man prireikia dešimties dienų pasirengimo. Tada aš jau galiu atsipalaiduoti, pajusti palaimą, išsilaisvinti nuo streso. Tik tada man prasideda tikros atostogos.

Manau, kad dauguma Lietuvos žmonių yra užkietėję darboholikai. Jie ‒ tikri ligoniai, jie patys nesugeba ištrūkti nuo savo priklausomybės darbui, jie neturi tam valios ir sugebėjimų, taigi jiems reikia psichologinės pagalbos, kitaip tariant, draugų ir kolegų, kurie juos atpalaiduotų.

...lietuviai yra darboholikai ir niekada jos nepatiria. Dirba dirba, o po to klausia savęs: „Vardan ko aš visa tai dariau“? Reikalas tas, kad dvasios palaima ateina ne tuo metu, kai specialiai dirbama, o tada, kai mėgaujamasi dvasios kūriniais. Sakoma: būkime dvasingi. Parodykite man Lietuvoje žmonių, kurie turi laiko, galimybių ir moka mėgautis dvasios produktais nieko neveikdami. Ar jūs rastumėte poetą, kuris tris dienas nieko neveikdamas klausytų poezijos? Gal ir yra vienas kitas toks…

Tas, kas suvokia laisvę kaip suprastą būtinybę, yra vergas par excellence, o tas, kuris atostogų metu dirba kitus darbus, niekada nežinojo, kas yra atostogos ir atsipalaidavimas, neprisirišimas, neįpareigotas džiaugsmas ir neįpareigotas buvimas. Toks žmogus neturi teisės kritikuoti tų, kurie yra nepriklausomi ir nieko neveikia. Tai – ypatingas menas.

www.bernardinai.lt

iš Tėvo Stanislovo "Atsidūsėjimų"

2009-02-04T18:07:00.002+02:00

Įsakyk, įsakyk nurimti jūrai ir vėjui,
ir vėl bus ramu!..
Aš nudžiugsiu pamatęs,
jog Tu esi Tas,
kurio ir vėjai,
ir jūra klauso.

***
Ir man sunku,
kai milijonai girdėtų žodžių
palieka manyje tik klaikumą.
Bet yra ir Tavo Žodis.
Žodis, kuris apglėbia mane. Tik tu gali
sunaikinti tą tuštumą,
kuria pasaulis mane užpildė.
Nes Tu -
ne tuščias žodis.

***
Esam tarytum knygos,
išstatytos visų žmonių skaitymui.
Ach, Dieve, aš noriu Tave visą
surašyti į savo puslapius.
Kad jie imtų citatas iš manęs.
O iš tikrųjų visa būtų iš Tavęs.
Aš noriu kaip anas pranašas suryti,
suvalgyti knygą,
tai yra Tavo mokslą.

***
Dieve, Tavo žmonės atgailauja.
Dieve, Tavo žmonės geri,
bet perdaug bailūs...
Mes bailūs,
nors to Tu labai nenori:
juk paskutiniai Tavo žodžiai -
raginimas drąsai.
"Štai aš su jumis..."

***
Viešpatie, Tu esi Šviesa!
Taip Tave yra pavadinę
saulėtas dienas mylintys žemės vaikai.
Viešpatie, jie norėjo,
kad Tas, kurio jie ieško
kiekvienu savo atsidūsėjimu,
būtų toks pat švelnus
ir šviesus kaip šviesa.
Viešpatie, jie suprato,
kad tik Tu gali jiems duoti
tokią laimę - šviesą.
Jie turbūt nujautė,
kad šviesa yra Tavo šypsnys.

iš A. Alekseičiko "Žmogaus silpnybių psichologijos"

2009-01-31T01:33:00.002+02:00

Laisvė. Asmenybė tuo laisvesnė, kuo geriau sugeba save reguliuoti - silpninti ar stiprinti suvokimą, jausmus, atmintį, savo "Aš", veikti išorinį pasaulį. Šių pastangų rezultatas - įgytas pastovumas.

Užmiršimas. Psichikos aktyvumui palaikyti, itin svarbu, kad sąmonėje arba 'netoliese' būtų tik svarbiausi procesai. Kitaip jie trukdys vienas kitam. Todėl pasirinktinai užmirštama visa, kas nereikalinga. Užmiršti padeda švieži įspūdžiai, aktyvi veikla, nauji jausmai ir pan.

Kai kurios asmen silpnybės.
Lengvabūdiškumas. Lengvabūdžiai neretai apdovanoti gera atmintimi, jie gerai mokosi. Šie žmonės daug ką žino, sugeba, tačiau visa tai nesusieta į visumą, nesusisteminta, nepraturtinta savo mintimis. Šie žmonės neturi gilių dvasinių poreikių. Sudėtingesnėje situacijoje jie gana greitai išsiduoda, nes iš tikrųjų nesugeba logiškai protauti ir stokoja tikro originalumo. Jie dažnai įsipainioja į nemalonias istorijas, bet dėl to nelabai sielojasi, nes nesupranta savo klaidų rimtumo. Tokio būdo priežastys - perdėta globa, lepinimas, nuo pat vaikystės suvaržyrta laisvė rinktis, įpratimas tenkintis gatavais sprendimais, bendravimas vien tik su suaugusiais.....

Egoizmas. Tai rūpinimasis pirmiausia ir visuomet tik savo interesais, be to, dažniausiai kitų sąskaita. Egoistui sunku palaikyti tvirtą, gilų ir nuoširdų ryšį su kitu žmogumi. Egoizmas trukdo suprasti kitus žmones. Juk daugumai būdings nuoširdus domėjimasis kitais ir dėmesys aplinkiniams, meilė, pastangos būti objektyviems, o egoistui sunku tai suprasti. Todėl jis įtarus, nepatiklus. Jam būdinga gera nuomonė apie save: "Aš geriau suprantu šį pasaulį, kur visi žmonės priešai... Aš protingesnis už kitus... Aš teisingas, bent pats sau nemeluoju..." Egoizmas žaloja asmenybę. Jis rodo, jog asmenybė ne tik silpna, bet ir turi asocialių bruožų - bijo gyvenimo, nemoka gyventi, bendrauti, padėti kitiems ir būti verta kitų pagalbos.

Melas. Tai bene dažniausia ir gana sudėtinga žmogaus silpnybė. Melas pagal savo formą esti produktyvus ir neproduktyvus; mišrus; paprastas, išbaigtas ir sudėtingas, neišbaigtas; atviras; išreikštas žodžiu ar elgesiu (intonacija, emocine reakcija, nutylėjimu). Produktyvusis melas: perdėjimas, detalių prikergimas, prasimanymas. neproduktyvusis melas: menkinimas, detalių nuslėpimas, visiškas nuslėpimas. Melas yra "vaistas", kurį žmogus ima vartoti, kai yra nepasiruošęs tiesai. Būdų išlikti teisingam yra kur kas mažiau nei meluoti. Tačiau tik tiesa padeda tobulėti.

Uždarumas. Jo ištakos įvairios: padidėjęs jautrumas ir drovumas, nepilnavertiškumo kompleksas ir gyvenimiškos patirties stoka, nemokėjimas bendrauti ir kt. Bendravimas - puiki jausmų mokykla. Jis ne vien mus turtina, bet tam tikru mastu net reguliuoja poelgius.

Silpna valia. Valią sudaro keli elementai: veiksmo įsivaizdavimas; jo padarinių įsivaizdavimas; veiksmo ir padarinių apgalvojimas; tinkamo veiksmo pasirinkimas; vykdymas; jausmai; įgūdžiai. Jei silpnas bent vienas elementas, silpsta ir valia. Kad valia silpnoka, rodo ir mūsų neryžtingumas, ir atkaklumo stoka vykdant savo paties nutarimą. Norint stiprinti valią, reikia stiprintį vieną iš elementų, tarkim sužadinti jausmus ar įgūdžius. Didelė klaida manyti, kad valią stiprina...užsispyrimas. Deja, ne vienas bando ją treniruoti šiuo netikusiu būdu, stengdamasis žūt būt padaryti, ką benutartų.

Čia dar apie vyro ir moters santykius lašelis.
Vyras ir moteris užsikrečia tuo, ko neturi pats, sušvelnina savo aštriuosius kampus, kurie buvo susidarę, bendraujant su įvairiais žmonėmis arba gyvenant vienatvėje. ... Vyro ir moters skirtumai stimuliuoja psichiką. ... Vyras darosi dar vyriškesnis, moteris įgyja naujų moteriškumo bruožų. ... Asmenybės turi atitikti viena kitą, kad galėtų ir norėtų papildyti bei stimuliuoti partnerį. ...

"Laukinis širdyje" J. Eldredge

2009-01-25T22:42:00.004+02:00

Dauguma vyrų veda saugumo sumetimais - jie pasirenka moterį, kurie jiems leis pasijusti vyrais, bet niekada nepareikalaus iš tiesų jais būti.

Ar kovosi dėl jos? Šis klausimas kilo prieš pat dešimtąsias mūsų santuokos metines, kaip tik tada, kai svarsčiau, kas nutiko tai moteriai, kurią esu vedęs. "Sėdi apsižergęs tvorą, Džonai, apsispręsk, į kurią pusę šoksi." Supratau: liaukis buvęs malonus vyrukas ir veik kaip karys. Elkis vyriškai. Aš nešiau gėles, vedžiausi ją vakarieniauti ir širdyje vėl ėmiau prie jos artėti. Tačiau žinojau, jog reikia daugiau. Tą vakarą, prieš einant miegoti, meldžiausi už Steisę taip, kaip niekada iki tol nebuvau meldęsis.

Norėčiau šitaip gyventi visą laiką. Noriu mylėti beatodairiškiau ir liautis laukęs, kol pirma mane pamils kiti.

Gyvenimas nėra problema, kurią reikia išspręsti, tai žygis, į kurį reikia leistis.

Kad atgautų savo širdies troškimą, vyras privalo atsitraukti nuo viso kasdienybės triukšmo bei įprastų pramogų ir skirti laiko savo sielai. Būdamas vienas su savimi jis leis į paviršių iškilti tam, kas glūdi giliai viduje. Kartais tai bus sielvartas dėl daugybės prarasto laiko. Ten, po tuo sielvartu, tūno seniai apleisti troškimai. Kad ir koks troškimas ima kilti paviršiun, pėdsaką aptiksime, leidę iš pačių mūsų sielos gelmių kilti riksmui, sunkiai pakeliamam šauksmui, kuriuo šaukiamasi pamirštos drąsos ir reikalaujama ne paaukštinimo, o kito gyvenimo.

Neklausk savęs ko reikia pasauliui, klausk savęs, kas tave atgaivina. Pasauliui reikia atgijusių vyrų.

K. Džibranas....

2009-01-24T12:47:00.001+02:00

Mylėkite vienas kitą, bet meilės nepaverskite pančiais:
Geriau tebūnie jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.

Pripilkite vienas kitam taures, bet negerkite iš vienos.
Atlaužkit viens kitam savo duonos, bet nekąskit nuo tos pačios riekės.
Dainuokit ir šokit kartu ir džiaukitės,
Bet kiekvienas tegu būna ir pats sau,
Kaip gitaros stygos, kurios yra kiekviena sau, o melodiją skleidžia tą pačią.

Atiduokite savo širdį, tik ne viens kito nuosavybėn.
Nes tik GYVENIMO ranka gali valdyti jūsų širdis.
Ir stovėkite kartu, bet ne per arti viens kito:
Nes juk šventyklos kolonos stovi atskirai,
O ąžuolas ir kiparisas neauga viens kito šešėlyje.

iš K. Džibrano "Pranašas"

2009-01-24T12:36:00.002+02:00

Apie gėrį galiu kalbėti, bet ne apie blogį.
Nes argi blogis - tai ne alkio ir troškulio kankinamas gėris?
Iš tiesų, kai gėris alkanas, jis ieško maisto netgi tamsiuose urvuose, o ištroškęs geria net padvisusį vandenį.

Jūs geri, kai esat santarvėje su savimi.
Bet ir kai nesat santarvėje su savimi, jūs nesat blogi.
Nes padalintas namas - ne vagių guolis; tai tik padalintas namas.
Ir laivas be vairo gali tuščiai klaidžioti tarp pavojingų uolų ir vis dėlto nenuskęsti.

Jūs geri, kai stengiatės duoti nuo širdies.
Tačiau jūs nesat blogi, kai ieškote sau naudos.
Nes kai siekiat pasipelnyti, jūs - tik šaknis, besikabinanti į žemę ir žindanti jos krūtinę.
Aišku, vaisius negali pasakyti šakniai, “Būk kaip ir aš - prisirpus ir sultinga ir visad tiekianti iš savo pertekliaus”.
Nes vaisiui duoti - poreikis, kaip gauti - šaknies poreikis.

Jūs geri, kai kalbate visiškai pabudę,
Bet nesat blogi, kai miegate, o jūsų liežuvis tuščiai mala.
Netgi mikčiojimas gali sustiprinti silpną liežuvį.

Jūs geri, kai tvirtai ir drąsiai žengiate į tikslą.
Bet nesat blogi ir tada, kai šlubčiojate link jo.
Netgi šlubčiojantys juda pirmyn.
Tačiau jūs, stiprieji, neapsimeskit raišais prieš šlubį, laikydami tai gerumu.

Jūs geri atvejų atvejais, bet nesat blogi ir tada, kai nesat geri,
Jūs tik gaištat ir tingit.
Gaila, kad elnias negali išmokyt vėžlių vikrumo.

Didžiojo Aš ilgesys ir yra jūsų gerumas: ir šis ilgesys glūdi kiekviename iš jūsų.
Tačiau vienuose jis - galingas srautas, kuris veržiasi jūron ir neša pakalnių paslaptis bei miško dainas.
O kituose jis - sekus upelis, kuris nyksta savo vingiuose bei kilpose ir išdžiūsta prieš pasiekdamas jūros krantą.
Bet stipriai trokštantis tegu nesako menkai trokštančiam, “Kodėl tu delsi ir svyruoji?”
Nes tikrai geras žmogus nepaklaus nuogo, “Kur tavo drabužiai?” ir nepaklaus benamio, “Kas atsitiko tavo namams?”

Žiemos daina (H. Radauskas)

2008-12-26T21:19:00.001+02:00

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,
Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais
Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais,
Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.

Kaip galėčiau jums padėti šiame atsitraukime? ("Will I be help to you in this retreat?" iš Anthony de Mello "Awareness")

2008-12-25T23:46:00.005+02:00

Manote aš ruošiuosi kam nors padėti? Ne! Ak, šimtąkart ne! Nesitikėkite, kad galiu kažkam padėti. Aš savo ruožtu, tikiuosi niekam nepakenkti. Jei esi sužeistas, pats tai padarei; jei jauti, kad gavai pagalbą, pats tai padarei. Tu išties tai padarei! Manai, kad žmonės tau padeda? Ne. Manai, žmonės tave palaiko? Ne. Turėjau moterį vienoje grupėje, kuriai kartą teko vadovauti. Ji buvo religinga vienuolė. Ji man pasakė: "Aš nesijaučiu palaikoma savo vyresniosios". Paklausiau: "Ką Jūs turite galvoje?" O ji atsakė: "Na, mano vyresnioji, taipogi visos provincijos vyresnioji, niekada nepasirodo tame noviciate, kur atlieku savo pareigas, niekada. Ji niekad nepasako pagiriančio žodžio." Aš pasiūliau: "Gerai, surenkime vaidinimą. Įsivaizduokite, kad pažįstu jūsų provincijos vyresniąją. Įsivaizduokite, kad tiksliai žinau, ką ji apie jus galvoja. Taigi aš jums sakau (vaidindamas vyresniosios rolę) "Žinai, Marija, priežastis dėl ko aš neateinu į tą vietą, kur tu darbuojiesi, yra ta, jog tai vienintelė vieta, kurioje nėra problemų. Žinau, kad atlieki pareigas, taigi viskas tvarkoje." Kaip tu jautiesi dabar?" Ji atsakė: "Jaučiuosi puikiai". Tuomet pasakiau jai: "Gerai, ar galėtum dabar išeiti iš kambario minutei ar dviems. Tai užduoties dalis." Ji taip ir padarė. Kol ji buvo išėjusi, aš pasakiau likusiems grupės nariams: "Sutariam, kad aš vis dar provincijos vyresnioji. Marija yra blogiausia noviciato vadovė, kokią tik turėjau provincijos istorijoje. Priežastis, dėl ko aš neinu į tą noviciatą yra ta, kad aš negaliu matyti, iki ko ji nuėjo. Tai tiesiog baisu. Tačiau, jei pasakysiu jai tiesą, tai tiesiog dar labiau nuliūdins noviciates. Mes rengiamės priimti kitą žmogų į jos vietą metų ar dviejų bėgyje; šiuo metu jį apmokome. Tuo tarpu, maniau verčiau pasakyti šiuos gražius žodžius, kad dirbtų toliau. Ką jūs manote?" Visi atsakė: "Ką gi, tai vienintelis kelias, tinkantis šiomis aplinkybėmis." Tada pakviečiau Mariją grįžti ir paklausiau ar ji vis dar jaučiasi puikiai. "O taip", atsakė ji. Vargšė Marija! Ji galvojo, kad yra palaikoma, kai tokia nebuvo. Esmė yra ta, kad daugumą jausmų ir minčių mes prisikuriame savo galvoje, neišskiriant ir to, kad kiti mums padeda.
Manote, kad padedate žmonėms todėl, kad mylite juos? Ką gi, turiu jums naujieną. Jūs niekada nieko nemylite. Jūs tiesiog įsimylėje savo išankstinę, optimistinę idėją apie tą asmenį. Pamąstykite minutėlę apie tai: Jūs niekada nieko neįsimylite, jūs įsimylite išankstinę nuostatą apie tą asmenį. Ar ne taip Jūs nustojate mylėti? Jūsų idėja pasikeičia, ar ne? "Kaip tu galėjai mane nuvilti, kai aš taip tavimi pasitikėjau?" sakote kažkam. Ar tikrai pasitikėjote? Jūs niekad niekuo nepasitikėjote. Pamirškite tai! Tai dalis visuomenės smegenų plovimo. Jūs niekad niekuo nepasitikite. Jūs pasitikite tik savo nuomone apie tą žmogų. Tai ko gi Jūs skundžiatės? Faktas yra tas, kad Jūs nemėgstate sakyti: "Mano nuomonė buvo neteisinga". Tai nepaglosto savimeilės, ar ne? Todėl verčiau sakote: "Tu mane nuvylei".
Todėl taip ir yra, kad žmonės nemėgsta augti, žmonės iš tiesų nenori keistis, žmonės iš tiesų nenori būti laimingi. Kaip kad kažkas man labai išmintingai pasakė: "Nesistenk padaryti jų laimingais, prisidarysi sau bėdos. Nesistenk kiaulės išmokyti dainuoti; iššvaistysi savo laiką ir suerzinsi kiaulę." Kaip kad verslininkas, kuris nueina į barą, atsisėda ir pamato bičiulį, kurio ausyje bananas. Jis galvoja, "kažin, ar turėčiau jam tai sakyti, tai ne mano reikalas." Tačiau mintis jam neduoda ramybės. Taigi po vieno kito stiklo, jis pasako bičiuliui: "Atsiprašau, Jūsų ausyje bananas." Draugas atsako: "Ką?" Verslininkas pakartoja: "Jūsų ausyje bananas". Bičiulis vėl sako: "Kaip sakote?" "Jūsų ausyje bananas!" surinka verslininkas. "Kalbėkite garsiau", sako draugas, "mano ausyje bananas!"
Taigi, tai beviltiška. "Pasiduok, pasiduok, pasiduok", sakau sau. Pasakyk, ką turi pasakyti, ir atsitrauk. Ir jeigu jie gaus naudos, puiku, jeigu ne, blogai!

Я и плакала и каялась... (A. Achmatova )

2008-12-21T00:13:00.000+02:00

Я и плакала и каялась,
Хоть бы с неба грянул гром!
Сердце темное измаялось
В нежилом дому твоем.
Боль я знаю нестерпимую,
Стыд обратного пути...
Страшно, страшно к нелюбимому,
Страшно к тихому войти.
А склонюсь к нему нарядная,
Ожерельями звеня, -
Только спросит: «Ненаглядная!
Где молилась за меня?»
1911

Pabudimas ("On Waking up" iš Anthony de Mello "Awareness")

2008-12-15T23:50:00.000+02:00

Dvasingumas - tai pabudimas. Daugelis žmonių yra užmigę, net jei jie to nežino. Jie gimsta miegodami, gyvena miegodami, tuokiasi sapne, gimdo vaikus sapne ir miršta, taip ir neatsibudę. Jie niekad nesupras žavesio ir grožio to, ką mes vadiname žmogiškąja egzistencija. Žinote, jog visi mistikai - katalikų, krikščionių, nekrikščionių, nesvarbu kokia jų teologija, nesvarbu kokia jų religija - yra vieningi dėl vieno: viskas yra taip, kaip turi būti, viskas yra gera. Net jei aplink vieni nemalonumai, viskas yra gera. Keistas paradoksas, žinoma. Tačiau blogiausia, kad dauguma žmonių niekad nepamatys, jog viskas yra gera, nes jie miega. Jie sapnuoja košmarą.
Praeitais metais per ispanų televiziją išgirdau istoriją apie vyrą, kuris beldžiasi į savo sūnaus duris. "Džeimai", sako jis, "kelkis!" Džeimas atsako: "Nenoriu keltis" Tėvas šaukia: "Kelkis, tu turi eiti į mokyklą." "Aš nenoriu eiti į mokyklą." "Kodėl?", - klausia tėvas. "Yra trys priežastys", atsako Džeimas, - "Pirmoji - tai šitaip nuobodu, antroji - vaikai prie manęs įkyriai kimba, trečioji - aš nekenčiu mokyklos". Tuomet tėvas atsako: "Ką gi, pateiksiu tau tris priežastis, dėl kurių tu turi eiti į mokyklą. Pirmoji, - kadangi tai tavo pareiga, antroji - kadangi tau keturiasdešimt penkeri metai ir trečioji - kadangi tu esi mokyklos direktorius." Pabuskite! Pabuskite! Jūs jau esate suaugę. Jūs per dideli tam, kad miegotumėte. Pabuskite! Nustokite žaisti su savo žaislais.
Dauguma žmonių sako, kad nori išeiti iš darželio, bet netikėkite jais. Netikėkite jais! Viskas, ko jie nori yra pataisyti savo sulūžusius žaislus. "Grąžinkite mano žmoną. Grąžinkite mano darbą. Grąžinkite mano pinigus. Grąžinkite mano reputaciją, mano sėkmę." Jie nori, kad jų žaislai būtų padėti į kitą vietą. Tai viskas. Net geriausias psichologas jums pasakys, kad žmonės iš tiesų nenori būti pagydyti. Viskas, ko jie nori, yra paguoda; gydymas skausmingas.
Nubudimas nėra malonus, žinia. Tau miela ir patogu lovoje. Erzina, kai reikia nubusti. Štai kodėl išmintingas guru nesistengs budinti žmonių. Tikiuosi šioje vietoje būsiu išmintingas ir nesistengsiu kiek įmanydamas jūsų žadinti, jei miegate. Tai ne mano reikalas, nepaisant to, kad aš kartoju jums "Pabuskite!" Mano reikalas - atlikti savo darbą, sušokti savo šokį. Jei gausite iš to naudos, - puiku; jei ne - labai blogai! Kaip sako arabai: "Lietaus prigimtis yra ta pati, tačiau jis priverčia augti tiek dagius pelkėje, tiek gėles sode."

Iš R. Tagorės ciklo "Paklydę paukščiai"

2008-12-14T16:17:00.000+02:00

VII.
Smėlis tavo kely prašo tavo dainos
Ir tavo judesio šokantis vanduo.
Ar pakeisi jų raišumo naštą?

XXIII.
„Mes, šiugždantys lapai,
savo balsu atsiliepią audrom,
bet kas tu, tokia tyli?“
„Aš tik gėlė“.

XXVIII.
O Groži, surask save meilėje,
Ne veidrodžio meilikavime.

XLII.
Jūs šypsojotės ir kalbėjot man niekus,
Ir aš jutau,
Lyg to būčiau laukęs ilgai.

Nakties tyla (pagal P. Coelho "Stories for Parents")

2008-12-14T13:47:00.000+02:00

Sufi mokytojas ir jo mokinys keliavo Afrikos dykuma. Kai atslinko naktis, jie ištempė savo palapines ir atsigulo pailsėti. - Kaip tylu! - tarė mokinys. - Niekada nesakyk "Kaip tylu", - atsakė mokytojas. - Verčiau sakyk: "Aš nemoku girdėti gamtos".